Kodėl šiandien auginti vaikus tapo sudėtingiau nei bet kada anksčiau
Prisimenu savo vaikystę – išbėgdavau į kiemą ir grįždavau tik pavakare, kai mama šaukdavo vakarienės. Niekas neskaitė straipsnių apie tėvystę, nesirinko tarp dešimties skirtingų auklėjimo metodikų, neskaičiavo ekrano laiko minutėmis. Tiesiog gyvenome. Bet dabar viskas kitaip.
Šiuolaikiniai tėvai susiduria su iššūkiais, kurių mūsų seneliai net įsivaizduoti negalėjo. Socialiniai tinklai, kurie formuoja vaikų savivertę dar iki paauglystės. Pernelyg daug informacijos, kuri dažnai prieštarauja viena kitai. Visuomenės spaudimas būti tobulais tėvais. Nuolatinis skubėjimas ir streso kupinas gyvenimo tempas. Ir dar tas amžinas klausimas – ar mes darome viską teisingai?
Tiesą sakant, nėra vieno teisingo būdo. Bet yra principai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, ar jūsų vaikas mėgsta futbolą ar šachmatą, ar jis ekstravertas ar introvertas. Ir šie principai dažnai paprastesni, nei galvojame.
Fizinė sveikata prasideda ne nuo vitaminų, o nuo įpročių
Kiekvieną rytą matau tą patį vaizdą – tėvai skuba į darželį ar mokyklą, rankoje laikydami sausainių pakelį ar sulčių dėžutę, nes „bent kažką privalgė”. Suprantu tą skubėjimą. Bet fizinė vaikų sveikata formuojama ne atskirais sprendimais, o kasdieniais ritualais, kurie pamažu tampa natūraliais.
Mityba – tai ne karo laukas. Daugelis tėvų paverčia valgymą kova, kurioje niekas nelaimi. Vaikas atsisako daržovių – tėvai nervuojasi. Tėvai spaudžia – vaikas dar labiau priešinasi. Užburtas ratas. Bet kas būtų, jei pakeistume požiūrį?
Vaikai mokosi stebėdami. Jei jūs patys ryte skubotai gerkiate kavą ir bėgate pro duris, o vakarienei užsisakote picą, nes „nėra laiko gaminti” – vaikas tai mato. Ne jūsų žodžiai, o jūsų veiksmai formuoja jo santykį su maistu. Pradėkite nuo savęs. Nesiekite tobulybės – tiesiog parodykite, kad maistas gali būti ir skanus, ir naudingas.
Praktiškai tai reiškia: leiskite vaikui dalyvauti ruošiant maistą. Net trejų metų vaikas gali padėti plakti kiaušinius ar dėlioti daržoves į lėkštę. Kai vaikas dalyvauja procese, jis labiau linkęs paragauti rezultatą. Nedarykite dviejų skirtingų pietų – vieno suaugusiems, kito vaikams. Tai tik sustiprina įsitikinimą, kad „vaikiškas maistas” yra kažkas atskiro.
Ir dar vienas dalykas – judėjimas. Šiuolaikiniai vaikai praleidžia daugiau laiko sėdėdami nei bet kada istorijoje. Mokykla – sėdi. Namuose – sėdi prie namų darbų. Laisvalaikis – sėdi prie ekrano. Mūsų kūnai tam nepritaikyti, o ypač augantys vaikų kūnai.
Nebūtina įrašyti vaiko į penkias sporto sekcijas. Kartais pakanka paprasčiausių dalykų: eiti į mokyklą pėsčiomis, jei įmanoma. Šeštadienio rytą važiuoti ne į prekybos centrą, o į mišką. Vakarais po pietų pasivaikščioti aplink kvartalą. Tai nesudėtinga, bet reikalauja vieno dalyko – jūsų laiko ir dalyvavimo.
Emocinė sveikata – tai ne prabanga, o būtinybė
Prieš dešimtmetį apie vaikų emocinę sveikatą kalbėdavo tik psichologai. Dabar tai tapo kasdienybe. Ir gerai, kad tapo, nes ignoruoti vaikų jausmus – tai kaip ignoruoti karščiavimą tikintis, kad pats praeis.
Bet štai problema – mes dažnai painiojame emocinį palaikymą su leidimu daryti viską. Tai skirtingi dalykai. Vaikas gali jausti pyktį, bet negali mušti brolio. Gali būti nusivylęs, bet negali daužyti žaislų. Jausmai visada leistini – elgesys ne visada.
Kaip tai atrodo praktiškai? Pirmiausia – įvardinkite jausmą. „Matau, kad tu piktas, nes sesė paėmė tavo žaislą.” Tai paprasta frazė, bet ji daro du dalykus vienu metu: parodo vaikui, kad jūs jį matote ir suprantate, ir padeda jam pačiam atpažinti savo emociją. Maži vaikai dar nemoka to daryti patys.
Antra – leiskite jausmui būti. Nesistenkite iš karto „sutaisyti” situacijos ar nukreipti dėmesio. „Nebūk piktas, žiūrėk, štai tau saldainis!” – tai mokoma, kad jausmai yra kažkas blogo, ko reikia atsikratyti. Geriau: „Gerai būti piktam. Pabūkime kartu, kol tau palengvės.”
Trečia – mokykite įgūdžių. Kai vaikas nurimo, galite kartu pagalvoti: „Ką galėtume padaryti kitą kartą, kai taip jausiesi?” Gal giliai pakvėpuoti? Gal pasakyti žodžiais, ko nori? Gal ateiti pas tėvus pagalbos? Tai ne vienkartinė pamoka – tai procesas, kuris kartojasi šimtus kartų.
Ir dar vienas aspektas, apie kurį retai kalbama – nuobodulys. Taip, nuobodulys. Šiuolaikiniai vaikai beveik niekada nenusibosdavo, nes tėvai skuba užpildyti kiekvieną minutę veikla, pramoga, ekranu. Bet nuobodulys yra svarbus. Jis moko vaikus būti su savimi, skatina kūrybiškumą, leidžia atrasti, kas jiems tikrai įdomu. Nebijokite, kad jūsų vaikas kartais nuobodžiauja.
Socialiniai įgūdžiai formuojami ne per pamokas, o per patirtį
Yra knygų apie tai, kaip mokyti vaikus draugauti. Yra programų, kurios žada išmokyti empatiją. Bet tiesą sakant, socialiniai įgūdžiai formuojasi ne per teorines pamokas, o per realius santykius su realiais žmonėmis.
Problema ta, kad šiuolaikiniai vaikai turi mažiau galimybių laisvai bendrauti su bendraamžiais. Viskas suplanuota, prižiūrima, organizuota. Žaidimų aikštelėje – tėvai stebi kiekvieną žingsnį. Draugų susitikimai – iš anksto suderinti tarp suaugusiųjų. Net konfliktai dažnai išsprendžiami tėvų, ne pačių vaikų.
Bet kaip vaikas išmoks derėtis, jei mama visada įsikiša ir „sutvarko” situaciją? Kaip išmoks spręsti konfliktus, jei tėtis iš karto nubaudžia kitą vaiką? Kaip supras, kad draugystė reikalauja pastangų, jei viskas ateina lengvai ir be įtampos?
Tai nereiškia, kad turime palikti vaikus vienus spręsti patyčių ar rimtų konfliktų. Bet kasdieniai nesutarimai – kieno eilė žaisti, kas bus pirmas, kas pasirinko ne tą žaidimą – tai mokymosi galimybės. Jūsų vaidmuo čia ne spręsti už juos, o būti šalia, palaikyti, kartais padėti įvardinti jausmus ar pasiūlyti galimus sprendimus, bet leisti jiems patiems rasti išeitį.
Dar vienas dalykas – šeimos santykiai. Jūsų namuose vaikas mato, kaip suaugusieji bendrauja tarpusavyje. Kaip sprendžiate nesutarimus? Kaip atsiprašote, kai suklystate? Kaip parodote dėkingumą? Kaip elgiatės, kai kas nors jus supykdo? Visa tai – pamokos, kurias vaikas sugeria kaip kempinė.
Ekranai – ne priešas, bet reikia aiškių taisyklių
Galime ilgai diskutuoti, ar ekranai blogi, ar geri. Bet realybė tokia – jie yra mūsų gyvenimo dalis ir niekur nedings. Klausimas ne ar, o kaip ir kiek.
Tyrimai rodo, kad per daug ekrano laiko kenkia vaikų vystymuisi – tai faktas. Bet „per daug” kiekvienai šeimai gali reikšti ką nors kito. Svarbu ne tik kiekis, bet ir kokybė. Žiūrėti edukacinę programą kartu su tėvais, aptariant ką matote – visai kas kita nei besąlygiškai slinkti per TikTok valandų valandas.
Praktiškai: nustatykite aiškias taisykles ir jų laikykitės. Ne „pažiūrėsime, kaip bus”, o konkrečiai: „Ekranai tik po pietų, ne ilgiau kaip valanda per dieną.” Arba: „Savaitgaliais galima ilgiau, bet darbo dienomis – tik pusvalandį.” Kokios bus jūsų taisyklės – jūsų sprendimas. Bet jos turi būti aiškios ir nuoseklios.
Ir dar – jūs patys. Jei draudžiate vaikui naudoti telefoną prie stalo, bet patys nuolat tikrinate pranešimus – vaikas mato tą dvigubą standartą. Vaikai nekenčia nesąžiningumo. Jei taisyklė galioja vaikui, ji turėtų galioti ir jums, bent jau jo akivaizdoje.
Vienas iš geriausių būdų sumažinti ekrano laiką – pasiūlyti alternatyvas. Bet ne bet kokias, o tokias, kuriose dalyvaujate ir jūs. Vaikas nepaliks planšetės dėl to, kad jam pasakysite „eik pažaisk”. Bet gali palikti, jei pasakysite „einam kartu pastatysim palapinę svetainėje” arba „padėsiu tau iškepti sausainius”.
Mokymasis ir smalsumas – ne tas pats, kas pažymiai
Šiuolaikinė švietimo sistema dažnai užmuša tai, kas vaikams natūralu – smalsumo jausmą. Vaikai gimsta norėdami mokytis. Bet kai mokymasis tampa prievole, pareiga, nuolatiniu vertinimu – tas natūralus noras dingsta.
Esu mačiusi tėvų, kurie labiau susirūpinę pažymiais nei tuo, ar vaikas iš tikrųjų supranta medžiagą. Kurie samdo repetitorius ne tam, kad vaikas geriau suprastų matematiką, o tam, kad gautų aukštesnį pažymį. Kurie baudžia už ketvertus ir apdovanoja už dešimtukus. Tai formuoja labai pavojingą požiūrį – svarbu ne žinios, o įvertinimas.
Bet kas nutinka, kai vaikas supranta, kad jo vertė priklauso nuo pažymių? Jis pradeda vengti iššūkių, nes nesėkmė taptų katastrofa. Pradeda rūpintis ne tuo, ką išmoko, o tuo, ką apie jį pagalvos kiti. Pradeda mokytis ne iš smalsumo, o iš baimės.
Ką daryti kitaip? Pirmiausia – rodyti susidomėjimą ne pažymiu, o procesu. Ne „Kokį pažymį gavai?”, o „Ko šiandien naujo sužinojai?” Ne „Kodėl tik aštuonetas?”, o „Ar buvo kas nors sunku? Gal galiu kuo nors padėti?”
Antra – leisti klysti. Klaidos – tai ne nesėkmė, o mokymosi dalis. Kai vaikas parneša blogą pažymį ir mato, kad jūs nepykstate, o domitės, kas buvo sunku ir kaip galėtumėte padėti – jis išmoksta, kad nesėkmė nėra pabaiga, o galimybė augti.
Trečia – palaikyti jo natūralius interesus. Jei vaikas domisi dinozaurais – eikite į gamtos muziejų, paimkite knygų iš bibliotekos, žiūrėkite dokumentinius filmus kartu. Net jei jums asmeniškai dinozaurai neįdomūs. Kai vaikas mato, kad jo interesai svarbūs ir vertinami, jis mokosi, kad mokytis – smagu.
Ribos ir laisvė – ne priešingybės, o partneriai
Viena didžiausių šiuolaikinių tėvystės klaidų – manoma, kad reikia rinktis: arba griežtos ribos, arba laisvė. Arba autoritetas, arba draugystė. Bet geriausias auklėjimas – tai balansas tarp abiejų.
Vaikams reikia ribų. Tai ne nuomonė – tai psichologinis faktas. Ribos suteikia saugumo jausmą. Kai vaikas žino, ko tikėtis, kokie yra leistini elgesio rėmai, jis jaučiasi saugiau. Paradoksalu, bet tiesa – per daug laisvės mažus vaikus gąsdina, ne džiugina.
Bet ribos turi būti protingos ir paaiškintinos. „Nes aš taip sakau” – tai ne riba, tai valdžios demonstravimas. Geriau: „Negalime pirkti šokolado, nes šiandien jau valgei saldumynų ir per daug cukraus tau nepadarys gero.” Vaikas gali nesutikti, gali verkti, bet bent supranta priežastį.
Ir štai kas svarbu – ribos turi būti nuoseklios. Jei vakar neleista šokolado prieš pietus, o šiandien leidžiate, nes pavargote ir nenorite konflikto – vaikas mokosi, kad taisyklės nepatikimos. Kad pakanka pakankamai verkti ar prašyti, ir tėvai pasiduos. Tai ne gerai nei jam, nei jums.
Bet kartu su ribomis turi būti ir laisvė. Laisvė rinktis, kokius drabužius vilkėti (per protingus ribas – ne, negalima žiemą eiti su šortais). Laisvė spręsti, su kuo draugauti. Laisvė turėti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo jūsų. Laisvė klysti ir mokytis iš tų klaidų.
Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau laisvės ir mažiau griežtų ribų. Tai natūralus procesas. Trejų metų vaikas negali spręsti, ar eiti į darželį – tai sprendžiate jūs. Bet trylikos metų paauglys jau gali spręsti, kokią būrelį lankyti arba kaip praleisti šeštadienio popietę.
Kai viskas subyrėja – ir tai normalu
Paskaitę visus šiuos patarimus, galbūt jaučiatės priblokšti. Galbūt galvojate: „Dieve, aš darau viską ne taip.” Sustokite. Giliai įkvėpkite. Ir žinokite – nėra tobulų tėvų.
Bus dienų, kai rėksite ant vaikų, nors žinote, kad neturėtumėte. Bus vakarų, kai duosite jiems planšetę, nes tiesiog nebegalite. Bus kartų, kai pasirinksite lengviausią kelią, ne geriausią. Ir tai normalu. Tai žmogiška.
Tėvystė – ne sprintas, o maratonas. Ne vienas sprendimas lemia, koks užaugs jūsų vaikas. Tai tūkstančiai mažų sprendimų, kasdienių momentų, paprastų pokalbių. Ir net jei pusę jų padarote „ne taip” – kita pusė vis tiek veikia.
Svarbiausia, ką galite duoti savo vaikui – ne tobulą auklėjimą, o savo buvimą. Savo dėmesį. Savo meilę, net kai jie elgiasi nepakenčiamai. Savo pripažinimą, kai suklystate: „Atsiprašau, neturėjau šaukti. Buvau pavargęs, bet tai ne tavo kaltė.”
Vaikai nemoka tobulų tėvų. Jiems reikia tikrų tėvų. Tokių, kurie stengiasi, kurie mokosi, kurie kartais klysta, bet visada grįžta ir bando iš naujo. Tokių, kurie rodo, kad būti žmogumi – tai ne būti tobulam, o būti autentišku ir stengtis augti.
Taigi, jei šiandien vakare užuot skaitę dar vieną straipsnį apie tėvystę, tiesiog atsisėsite ant grindų ir pažaisite su savo vaiku – jūs darote viską teisingai. Jei vietoj tobulo namų gaminto pietų kartais užsisakysite picą, bet valgydami kartu juoksite ir kalbėsitės – jūs darote viską teisingai. Jei kartais abejojate savimi, bet vis tiek keliates rytą ir bandote iš naujo – jūs darote viską teisingai.
Auginti sveikus vaikus šiuolaikiniame pasaulyje – tai ne apie tobulumą. Tai apie meilę, nuoseklumą, buvimą šalia ir niekada nesibaigiančią kelionę. Ir jūs jau esate toje kelionėje. Tai reiškia, kad jau esate ant teisingo kelio.