Kodėl suaugusiųjų mokymasis skiriasi nuo vaikystės patirties
Prisimenu, kaip vaikystėje mokiausi prancūzų kalbos – tiesiog sėdėdavau pamokose, kartodavau žodžius ir kažkaip viskas natūraliai įsiskverbdavo į galvą. Dabar, būdamas suaugęs ir bandydamas išmokti programavimo, supratau, kad tas pats metodas tiesiog neveikia. Ir ne todėl, kad mano smegenys būtų „per senos” – priešingai, neuromokslas rodo, kad suaugusiųjų smegenys išlieka stulbinamai plastiškos. Tiesiog mokymosi procesas turi būti kitoks.
Suaugusiųjų mokymasis susiduria su keliais unikaliais iššūkiais. Pirma, mūsų dėmesys yra fragmentuotas – darbas, šeima, įsipareigojimai konkuruoja dėl to paties laiko ir protinės energijos. Antra, turime daugybę įsitvirtinusių įpročių ir minties šablonų, kurie kartais trukdo priimti naują informaciją. Trečia, dažnai mokydamiesi jaučiame didesnį spaudimą greitai pasiekti rezultatų, nes laikas tampa vis vertingesnis.
Tačiau suaugusiųjų mokymasis turi ir milžiniškų privalumų. Turime gyvenimo patirtį, į kurią galime integruoti naują informaciją. Suprantame kontekstą ir galime matyti ryšius tarp skirtingų žinių sričių. Svarbiausia – turime vidinę motyvaciją, kuri yra daug galingesnė nei bet koks išorinis spaudimas.
Tarpinis kartojimas: kaip apgauti užmiršimo kreivę
Vokiečių psichologas Hermanas Ebbinghauzas XIX amžiuje atrado tai, ką dabar vadiname užmiršimo kreive. Jis nustatė, kad per pirmąsias 24 valandas pamirštame apie 70 procentų naujos informacijos, jei jos nesikartojame. Skamba bauginančiai, tiesa? Bet štai kur slypi gera žinios: tarpinis kartojimas gali radikaliai pakeisti šią statistiką.
Esmė ta, kad kartojimas turi būti strategiškas. Vietoj to, kad kartotume informaciją dešimt kartų per vieną dieną, daug efektyviau ją peržiūrėti vis didėjančiais intervalais. Pavyzdžiui, jei šiandien išmokote naują sąvoką, pirmą kartą ją pakartokite po kelių valandų, paskui po dienos, tada po trijų dienų, po savaitės, po dviejų savaičių ir taip toliau.
Kai pradėjau mokytis ispanų kalbos, naudojau šį metodą su kortele programėle Anki. Vietoj to, kad bandyčiau įkišti į galvą 50 naujų žodžių per dieną, mokiausi 10-15, bet juos kartodavau pagal tarpinio kartojimo sistemą. Po trijų mėnesių pastebėjau, kad žodžiai tikrai „įstringa” – galėjau juos prisiminti ne tik egzamino metu, bet ir natūralioje kalboje.
Praktinis patarimas: naudokite skaitmenines priemones kaip Anki arba Quizlet, kurios automatiškai skaičiuoja optimalius kartojimo intervalus. Jei mokotės kažko, kas netinka kortelių sistemai, tiesiog užsirašykite kalendoriuje, kada turėtumėte grįžti prie tam tikros temos. Nesistenkite viską išmokti iš karto – leiskite laikui padaryti savo darbą.
Aktyvus prisiminimas vietoj pasyvaus skaitymo
Daugelis žmonių mano, kad mokymasis – tai skaitymas ir perskaitytų dalykų paryškinimas spalvotais markeriais. Deja, tyrimai rodo, kad tai vienas mažiausiai efektyvių būdų. Jūsų smegenys tiesiog perlekia per tekstą, sukurdamos iliuziją, kad viską supratote ir įsiminėte. Bet kai vėliau bandote tą informaciją prisiminti, ten nieko nėra.
Aktyvus prisiminimas veikia visiškai kitaip. Užuot skaitę ir perskaitę tą patį tekstą, jūs uždarote knygą ir bandote prisiminti, ką ką tik skaitėte. Tai gali būti nepatogu, net skausminga – jūsų smegenys turi dirbti, prakaituoti, kovoti dėl tos informacijos. Bet būtent šis pastangas reikalaujantis procesas sukuria tvirtus neuroninius ryšius.
Kai mokiausi anatomijos, mano strategija buvo tokia: perskaitydavau vieną skyrių, tada uždarydavau vadovėlį ir bandydavau ant popieriaus lapo užrašyti viską, ką prisimenu – ne tik faktus, bet ir ryšius tarp jų. Pirmą kartą tai buvo katastrofa – prisimindavau gal 20 procentų. Bet po kelių savaičių pastebėjau, kad mano gebėjimas prisiminti informaciją išaugo eksponentiškai.
Štai kaip tai pritaikyti praktiškai: po kiekvieno mokymosi sesijos uždarykite visus šaltinius ir pasiimkite tuščią lapą. Užrašykite viską, ką prisimename apie tik ką studijuotą temą. Tada atidarykite šaltinius ir patikrinkite, ko neprisiminėte arba prisiminėte neteisingai. Būtent tie „spragų” momentai rodo, kur reikia sutelkti dėmesį kitą kartą.
Paskirstytas mokymasis: kodėl maratonai neveikia
Visi esame tai darę – prieš egzaminą ar svarbią prezentaciją bandome į galvą įgrūsti visą semestro ar mėnesio medžiagą per vieną naktį. Ir žinote ką? Kartais tai net veikia trumpalaikei perspektyvai. Bet jei norite, kad žinios išliktų ilgiau nei savaitę, intensyvus mokymasis yra beveik beverčiai.
Neuromokslas paaiškina kodėl. Kai mokotės intensyviai per trumpą laiką, informacija patenka į trumpalaikę atmintį, bet neturi laiko konsoliduotis į ilgalaikę atmintį. Šis konsolidavimo procesas vyksta daugiausia miego metu – jūsų smegenys persikelia naujas žinias iš hipokampo į žievę, kur jos gali būti saugomos ilgalaikiai.
Paskirstytas mokymasis reiškia, kad skaidote savo mokymosi laiką į trumpesnes sesijas, paskirstytas per ilgesnį laikotarpį. Užuot studijavę tris valandas vieną dieną, geriau mokytis po 30 minučių šešias dienas iš eilės. Tyrimai rodo, kad šis metodas gali pagerinti ilgalaikį informacijos išlaikymą net iki 200 procentų.
Kai mokiausi groti gitara, pradžioje bandydavau praktikuotis po dvi valandas savaitgaliais. Pažanga buvo minimali, ir greitai praradau motyvaciją. Tada pakeičiau strategiją – pradėjau praktikuotis po 20-30 minučių kiekvieną dieną. Skirtumas buvo stulbinantis. Ne tik greičiau tobulėjau, bet ir procesas tapo malonesnis, nes nejaučiau perdegimo.
Įvairovė ir persimaišymas: kaip išvengti mokymosi rutinos
Daugelis mokymosi vadovų pataria sutelkti dėmesį į vieną dalyką, kol jį įvaldysite, ir tik tada pereiti prie kito. Skamba logiškai, bet tyrimai rodo, kad tai ne visada optimalu. Metodas, vadinamas „persimaišymu” arba „interleaving”, dažnai duoda geresnius rezultatus.
Persimaišymas reiškia, kad vietoj to, kad mokytumėtės vienos temos ar įgūdžio blokais, maišote skirtingas temas ar įgūdžius toje pačioje mokymosi sesijoje. Pavyzdžiui, jei mokotės matematikos, vietoj to, kad spręstumėte 20 kvadratinių lygčių iš eilės, spręskite kelias kvadratines lygtis, tada kelias tiesinės funkcijos problemas, tada trigonometrijos uždavinį, ir grįžkite prie kvadratinių lygčių.
Kodėl tai veikia? Nes verčia jūsų smegenis nuolat identifikuoti, kokio tipo problema prieš jus, ir pasirinkti tinkamą strategiją. Tai labiau atitinka realaus pasaulio situacijas, kur problemos neatkeliauja su etiketėmis. Be to, persimaišymas padeda pastebėti skirtumus ir panašumus tarp skirtingų koncepcijų, kas gilina supratimą.
Mokydamasis programavimo, pastebėjau, kad kai sprendžiau tik vieno tipo problemas (pavyzdžiui, tik ciklus), atrodė, kad gerai suprantu. Bet kai vėliau susidurdavau su mišria problema, kur reikėjo nuspręsti, ar naudoti ciklą, sąlygą ar funkciją, būdavau visiškai pasimetęs. Pradėjus maišyti skirtingų tipų užduotis nuo pat pradžių, mano gebėjimas taikyti žinias realiai situacijai žymiai pagerėjo.
Mokymasis per mokymą: Feynmano technika
Fizikas Richardas Feynmanas buvo ne tik Nobelio premijos laureatas, bet ir nuostabus mokytojas. Jo mokymosi metodas paprastas, bet neįtikėtinai efektyvus: jei negalite kažko paaiškinti paprastais žodžiais, iš tikrųjų to nesuprantate.
Technika veikia taip: pasirinkite koncepciją, kurią norite išmokti, ir pabandykite ją paaiškinti įsivaizduojamam dvylikamečiui. Naudokite paprastą kalbą, venkkite žargono. Kai užstringsite arba privalėsite naudoti sudėtingus terminus, tai rodo spragas jūsų supratime. Grįžkite prie šaltinių, užpildykite tas spragas, ir bandykite vėl.
Šis metodas veikia dėl kelių priežasčių. Pirma, verčia jūsų smegenis perorganizuoti informaciją savo žodžiais, o ne tiesiog atkartoti tai, ką skaitėte. Antra, atskleidžia sritis, kurias manote suprantantys, bet iš tikrųjų nesuprantate. Trečia, kuria gilesnį, konceptualų supratimą, o ne tik paviršutinišką žinių rinkinį.
Praktiškai tai galite daryti raštu – užsirašykite paaiškinimą kaip tinklaraščio įrašą ar asmeninę pastabą. Arba padarykite tai garsiai – papasakokite draugui, šeimos nariui ar net savo katei. Kai pradėjau taikyti šį metodą, supratau, kad daugybę dalykų, kuriuos maniau žinantis, iš tikrųjų supratau tik paviršutiniškai. Bet kaskart, kai versdavau save paaiškinti sudėtingą koncepciją paprastai, mano supratimas gilinėjo.
Fizinė būsena ir aplinka: pamirštamas mokymosi komponentas
Dažnai galvojame apie mokymąsi kaip grynai protinį procesą, bet mūsų kūnas vaidina milžinišką vaidmenį. Miegas, mityba, fizinis aktyvumas ir net aplinka, kurioje mokotės, gali dramtiškai paveikti jūsų gebėjimą įsisavinti naują informaciją.
Pradėkime nuo miego. Tyrimai nuosekliai rodo, kad miegas yra kritiškai svarbus mokymosi konsolidavimui. Kai miegame, mūsų smegenys ne tiesiog „išsijungia” – jos aktyviai perorganizuoja ir stiprina dienos metu įgytas žinias. Vienas tyrimas parodė, kad žmonės, kurie miegojo po mokymosi sesijos, po savaitės prisiminė 35 procentais daugiau informacijos nei tie, kurie nemiegojo.
Fizinis aktyvumas taip pat turi tiesioginį poveikį mokymosi gebėjimams. Aerobiniai pratimai didina kraujotaką į smegenis, skatina naujų neuronų augimą hipokampe (atminties centre) ir padidina BDNF (smegenų neurotrofinį faktorių), kuris veikia kaip trąša neuroniniams ryšiams. Pastebėjau, kad kai prieš mokymosi sesiją pasivaikščioju ar pasibėgioju 20 minučių, mano koncentracija ir gebėjimas suprasti sudėtingas koncepcijas žymiai pagerėja.
Aplinka taip pat svarbi. Tyrimai rodo, kad mokymasis skirtingose aplinkose gali pagerinti informacijos išlaikymą, nes smegenys sukuria daugiau kontekstinių užuominų. Jei visada mokotės toje pačioje vietoje, pabandykite kartais pakeisti – mokykitės kavinėje, parke, bibliotekoje. Taip pat atkreipkite dėmesį į triukšmą – kai kuriems žmonėms reikia visiškos tylos, kitiems padeda foninė muzika ar aplinkos garsai.
Praktiškai: prioritizuokite 7-9 valandų miegą, ypač po intensyvių mokymosi sesijų. Įtraukite bent 20-30 minučių fizinio aktyvumo į savo dieną, idealiu atveju prieš mokydamiesi. Eksperimentuokite su skirtingomis mokymosi aplinkoms ir stebėkite, kuri jums veikia geriausiai.
Kai viskas susideda: kaip sukurti savo mokymosi sistemą
Dabar, kai žinote šiuos septynis metodus, galite pagalvoti: „Puiku, bet kaip visa tai sujungti į praktiką?” Tiesa ta, kad nėra vieno universalaus recepto, tinkančio visiems. Kiekvienas iš mūsų mokosi skirtingai, turi skirtingus tikslus, skirtingą laiką ir išteklius. Bet yra keletas principų, kurie gali padėti sukurti jums tinkančią sistemą.
Pradėkite nuo vieno ar dviejų metodų, o ne bandykite įdiegti viską iš karto. Galbūt pradėkite nuo paskirstyto mokymosi ir aktyvaus prisiminimo – tai dvi bazinės praktikos, kurios duoda didžiausią grąžą. Kai jos taps įpročiu, pridėkite tarpinį kartojimą. Vėliau eksperimentuokite su persimaišymu ir Feynmano technika.
Svarbu stebėti savo pažangą, bet ne per daug apsėsti rezultatais. Užsirašykite, ką mokotės, kaip mokotės, ir kaip jaučiatės po to. Po kelių savaičių peržiūrėkite savo užrašus ir ieškokite modelių. Galbūt pastebėsite, kad geriausia mokotės ryte, arba kad tam tikros technikos veikia geriau su tam tikrų tipų medžiaga.
Būkite kantrūs sau. Mokymasis suaugus reikalauja ne tik proto, bet ir emocinės brandos – gebėjimo toleruoti nepatogumą, priimti klaidas kaip mokymosi dalį, ir išlikti motyvuotiems net kai pažanga atrodo lėta. Prisiminkite, kad kiekviena mokymosi sesija, net jei atrodo neproduktyvus, kuria neuroninius ryšius, kurie laikui bėgant stiprėja.
Mokymasis – tai ne lenktynės, o kelionė. Kai mokotės dėl tikro susidomėjimo ir asmeninio augimo, o ne tik dėl išorinių tikslų, procesas tampa ne tik efektyvesnis, bet ir daug malonesnis. Ir galiausiai būtent tai – gebėjimas mokytis, adaptuotis ir augti – yra vienas vertingiausių įgūdžių, kuriuos galime ugdyti šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje.