Kodėl suaugusiems mokytis sunkiau nei vaikams – ir kodėl tai tik mitas
Girdėjote tą seną patarlę, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi? Na, mokslas su tuo nesutinka. Tiesa, suaugusiųjų smegenys veikia kitaip nei vaikų – jos nebėra tokios plastiškos, nebeauga tokiu tempu. Bet tai nereiškia, kad suaugę žmonės negali mokytis efektyviai. Priešingai – suaugusiųjų privalumas yra gyvenimo patirtis, geresnė savitvarda ir gebėjimas matyti didesnius kontekstus.
Problema dažnai slypi ne amžiuje, o požiūryje ir metoduose. Daugelis suaugusiųjų bando mokytis taip, kaip mokėsi mokykloje – sėdėdami su vadovėliu, bandydami viską įsiminti iš pirmo karto, tikėdamiesi greitų rezultatų. Tai neveikia nei vaikams (todėl švietimo sistemos visame pasaulyje keičiasi), nei suaugusiesiems.
Neuromokslininkai pastarąjį dešimtmetį atrado daug įdomių dalykų apie tai, kaip mūsų smegenys iš tiesų įsisavina naują informaciją. Ir šie atradimai kardinaliai keičia požiūrį į mokymąsi. Jei norite išmokti naują kalbą, įsisavinti programavimą, suprasti finansus ar bet ką kita – jums reikia ne daugiau laiko, o geresnių metodų.
Paskirstytas mokymasis: kodėl maratonas pralaimėja sprintams
Pirmasis ir galbūt svarbiausias principas – pamirškit apie intensyvius mokymosi maratonus. Žinau, skamba priešingai logikai. Juk jei noriu greitai išmokti, turiu skirti daug laiko iš karto, ar ne? Ne.
Moksliniai tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad paskirstytas mokymasis (angl. spaced learning) yra nepalyginamai efektyvesnis už intensyvų. Tai reiškia, kad geriau mokytis po 30 minučių penkias dienas per savaitę nei po 2.5 valandas vieną dieną. Net jei bendra valandų suma ta pati.
Kodėl taip? Trumpai tariant, jūsų smegenims reikia laiko informaciją apdoroti. Kai mokotės kažko naujo, smegenys kuria naujus neuroninių ryšių kelius. Šis procesas vyksta ne tik mokymosi metu, bet ir po jo – ypač miego metu. Jei mokotės vakar ir vėl šiandien, smegenys turi progą per naktį sustiprinti tuos ryšius. Jei mokotės 5 valandas iš eilės, tokios progos nėra.
Harvardo universiteto tyrimas parodė, kad studentai, kurie mokėsi paskirstytai, po mėnesio prisiminė 80% medžiagos, tuo tarpu intensyviai mokęsi – tik 35%. Skirtumas milžiniškas.
Praktiškai tai reiškia: jei norite išmokti ispanų kalbos, geriau skirti 20 minučių kiekvieną rytą nei 2 valandas šeštadienį. Jei mokotės programuoti, geriau kodinti po truputį kasdien nei visą savaitgalį. Jūsų kalendorius turėtų atrodyti kaip punktyrinė linija, o ne vienas didelis blokas.
Aktyvus prisiminimas: kodėl testuoti save efektyviau nei skaityti
Antrasis metodas skamba bauginančiai, bet veikia nuostabiai – testuokite save. Ne po to, kai jau išmokote, o būtent mokymosi proceso metu. Tai vadinamas aktyviu prisiminimu (active recall), ir tai vienas galingiausių mokymosi įrankių.
Štai kaip dauguma žmonių mokosi: perskaito tekstą, pabraukia svarbias vietas, gal užsirašo pastabas, perskaito dar kartą. Jaučiasi gerai – viskas atrodo pažįstama, suprantama. Bet paskui, kai reikia tą informaciją panaudoti, smegenys tuščios.
Problema ta, kad atpažinimas (kai skaitote ir galvoje manote „taip, tai žinau”) nėra tas pats kas prisiminimas (kai turite iš galvos ištraukti informaciją). Tai skirtingi smegenų procesai. Ir jums reikia treniruoti būtent prisiminimą.
Kaip tai daryti praktiškai? Perskaitę puslapį vadovėlio, uždarykite jį ir pabandykite užsirašyti pagrindinius dalykus iš atminties. Žiūrite video pamoką? Sustabdykite ir pabandykite paaiškinti sau, ką ką tik išgirdote. Mokotės naujo programavimo kalbos sintaksės? Neperrašinėkite pavyzdžių – uždarykite juos ir pabandykite parašyti patys.
Taip, bus sunku. Bus nemalonu. Jausitės, kad nieko neišmokote. Bet būtent ta kova ir yra mokymasis. Kalifornijos universiteto tyrimas parodė, kad studentai, kurie naudojo aktyvų prisiminimą, egzaminuose surinko 50% daugiau balų nei tie, kurie tiesiog perskaitė medžiagą kelis kartus.
Vienas puikiausių būdų tai praktikuoti – kortelės (flashcards). Tik ne tokios, kuriose abiejose pusėse užrašyta informacija ir jūs tiesiog jas skaitote. Tikros kortelės: klausimas vienoje pusėje, atsakymas kitoje. Ir privalote pabandyti atsakyti prieš apversdami.
Klaidos kaip mokymosi variklis
Trečiasis principas gali atrodyti kontraintuityvus: klyskite daugiau. Ne, rimtai. Vienas didžiausių suaugusiųjų mokymosi barjerų yra baimė klysti. Mes norime viską daryti teisingai iš karto. Todėl ilgai ruošiamės, skaitome, analizuojame – ir nedaug praktikuojame.
Bet neuromokslas rodo, kad klaidos yra ne mokymosi priešas, o sąjungininkas. Kai klystame ir tada sužinome teisingą atsakymą, smegenys tą informaciją įsimena daug geriau nei jei būtume iš karto gavę teisingą atsakymą.
Tai vadinamas „produktyvaus klaidingumo” efektas. Viename tyrime dalyviai turėjo išmokti naujų žodžių. Viena grupė pirma bandė spėti reikšmę (ir dažniausiai klydо), o tik paskui gavo teisingą atsakymą. Kita grupė iš karto gavo teisingą atsakymą. Pirmoji grupė po savaitės prisiminė 30% daugiau žodžių.
Kodėl taip veikia? Kai bandote ir klystate, jūsų smegenys aktyvuoja daug neuronų, ieškodamos atsakymo. Kai paskui sužinote teisingą atsakymą, jis įrašomas į jau aktyvuotą tinklą. Tai kaip paruošti dirvą prieš sėjant – sėklos daug geriau prigyja.
Praktiškai tai reiškia: nebijokite šokti į gilų baseiną. Mokotės programuoti? Nebandykite išmokti visos sintaksės prieš pradėdami rašyti kodą – pradėkite rašyti ir klyskite. Mokotės kalbos? Nekalbėkite tik tada, kai jausitės pasirengę – kalbėkite nuo pirmos dienos ir darykite klaidas.
Žinoma, čia yra niuansas: klaidos turi būti produktyvios. Tai reiškia, kad turite gauti grįžtamąjį ryšį – sužinoti, kur klydote ir kodėl. Klaidingai praktikuoti be grįžtamojo ryšio gali tik įtvirtinti neteisingus įgūdžius.
Intarpinis mokymasis: maišykite kortis
Ketvirtasis metodas vadinamas intarpiniu mokymusi (interleaving) ir jis eina prieš visą mūsų intuiciją. Įprastai, kai norime kažką išmokti, mes praktikuojame vieną dalyką, kol jį įvaldome, tada pereina prie kito. Mokotės matematikos? Išsprendžiate 20 panašių uždavinių iš eilės. Mokotės gitaros? Kartojate tą patį akordą, kol pirštai įsimena.
Bet tyrimai rodo, kad efektyviau maišyti skirtingus dalykus. Vietoj to, kad išspręstumėte 20 vienodų uždavinių, geriau išspręsti po 5 keturių skirtingų tipų uždavinius, maišant juos atsitiktine tvarka.
Kodėl tai veikia? Kai praktikuojate tą patį dalyką daug kartų iš eilės, jūsų smegenys pereina į autopiloto režimą. Tai gali atrodyti, kad mokotės gerai – viskas sekasi lengvai. Bet iš tiesų jūs tiesiog kartojate tą patį judesį, o ne mokotės atpažinti, kada tą metodą taikyti.
Kai maišote skirtingus dalykus, kiekvienas uždavinys reikalauja iš naujo pagalvoti: „Kokio tipo tai uždavinys? Kokį metodą čia reikia taikyti?” Šis papildomas mąstymas gali sulėtinti mokymąsi trumpuoju laikotarpiu, bet ilgalaikiai rezultatai yra daug geresni.
Viename klasikiniame tyrime studentai mokėsi apskaičiuoti skirtingų geometrinių figūrų tūrius. Viena grupė praktikavo blokais – pirmiausia visus kubo uždavinius, paskui visus sferos, ir t.t. Kita grupė gavo maišytus uždavinius. Testuojant po savaitės, maišytos grupės rezultatai buvo 43% geresni.
Praktiškai: jei mokotės programavimo, nespręskite visų ciklų uždavinių iš eilės – maišykite ciklus, sąlygas, funkcijas. Jei mokotės kalbos, neužsiimkite vien tik gramatika ar vien tik žodynu – maišykite klausymąsi, kalbėjimą, skaitymą, rašymą vienoje sesijoje.
Elaboracija: sujunkite naują su tuo, ką jau žinote
Penktasis metodas – elaboracija. Tai reiškia aktyviai susieti naują informaciją su tuo, ką jau žinote, užduoti sau klausimus „kodėl” ir „kaip”, sukurti analogijas ir pavyzdžius.
Daugelis žmonių bando mokytis izoliuotai – nauja informacija yra tiesiog nauja informacija, kuri turi kaip nors tilpti į galvą. Bet mūsų atmintis neveikia kaip kompiuterio kietasis diskas, kur failai saugomi atskirai. Ji veikia kaip voratinklis – kiekvienas dalykas susietas su daugybe kitų dalykų.
Kuo daugiau ryšių sukuriate tarp naujos informacijos ir esamos, tuo lengviau ją prisiminti vėliau. Tai kaip mieste – jei į vietą veda tik vienas kelias, lengva pasiklysti. Bet jei veda dešimt skirtingų kelių, visada rasite kelio.
Kaip tai daryti praktiškai? Kai mokotės kažko naujo, stabtelėkite ir paklauskit savęs:
– Kaip tai susiję su tuo, ką jau žinau?
– Kokia analogija iš mano gyvenimo galėtų tai iliustruoti?
– Kodėl tai veikia būtent taip?
– Kaip galėčiau tai paaiškinti draugui?
– Kur galėčiau tai pritaikyti savo gyvenime?
Pavyzdžiui, jei mokotės, kaip veikia akcijų rinka, nesistenkite tiesiog įsiminti terminus. Vietoj to, galvokite: „Tai kaip turgus – kai visi nori pirkti, kainos kyla. Kaip su bilietais į populiarų koncertą.” Arba: „Dividendai yra kaip nuoma iš išnuomoto buto – gaunate pajamas, nors ir neatsikratote turto.”
Tyrimai rodo, kad studentai, kurie naudoja elaboracijos technikas, prisimena 50-100% daugiau informacijos nei tie, kurie tiesiog kartoja medžiagą.
Dar vienas elaboracijos būdas – mokykite kitus. Nieko nėra geriau, kas padėtų suprasti temą, nei bandymas ją kam nors paaiškinti. Net jei tas „kažkas” yra jūsų guminis antis ant stalo. Kai bandote paaiškinti, greitai pamatote, ko iš tiesų nesuprantate.
Dvigubas kodavimas: kai žodžiai sutinka vaizdus
Šeštasis metodas – dvigubas kodavimas (dual coding). Tai reiškia mokytis naudojant ir žodžius, ir vaizdus kartu. Mūsų smegenys turi atskiras sistemas žodinei ir vaizdinei informacijai apdoroti. Kai naudojate abi, sukuriate dvigubą atminties pėdsaką.
Dauguma suaugusiųjų mokosi labai žodiškai – skaitome tekstus, klausomės paskaitų, rašome užrašus. Bet tyrimai rodo, kad pridėjus vaizdinį komponentą, mokymasis tampa daug efektyvesnis.
Tai nereiškia, kad turite būti menininkas. Paprasti eskizai, diagramos, schemos, net lazdelių žmogeliukai – viskas veikia. Svarbu ne meno kokybė, o tai, kad aktyviai transformuojate informaciją iš vienos formos į kitą.
Pavyzdžiui, jei mokotės, kaip veikia fotosintezė, neužtenka perskaityti aprašymo. Nubrėžkite paprastą schemą su rodyklėmis, rodančiomis, kaip anglies dioksidas ir vanduo virsta gliukoze ir deguonimi. Procesas nubrėžti jums padės geriau suprasti, o vėliau vaizdas padės prisiminti.
Arba jei mokotės istorijos, vietoj to, kad bandytumėte įsiminti datas ir įvykius, nubrėžkite laiko juostą. Pridėkite spalvų, simbolių. Gal net nuotraukų iš interneto. Kuo daugiau vaizdinės informacijos, tuo geriau.
Vienas iš galingiausių dvigubo kodavimo būdų – mintys žemėlapiai (mind maps). Vietoj linijinių užrašų, kuriate šakotą struktūrą su centrine tema viduryje ir šakomis, einančiomis į visas puses. Pridedame spalvas, simbolius, mažus piešinėlius. Tai ne tik padeda įsiminti, bet ir matyti ryšius tarp skirtingų koncepcijų.
Tyrimai rodo, kad studentai, kurie naudoja dvigubą kodavimą, egzaminuose pasiekia 20-30% geresnių rezultatų. Ir tai veikia ne tik mokantis teorijos – net fiziniai įgūdžiai geriau įsisavinami, kai vizualizuojate judesius prieš juos atlikdami.
Metakognicija: mokykitės mokytis
Septintasis ir galbūt subtiliausias metodas – metakognicija. Tai mąstymas apie savo mąstymą, mokymasis apie savo mokymąsi. Skamba abstrakčiai, bet praktiškai tai reiškia reguliarų savirefleksijos įprotį.
Dauguma žmonių mokosi reaktyviai – atsisėda, mokosi, tikisi geriausio. Bet efektyvūs besimokantys yra strategiški. Jie reguliariai sustoja ir klausia savęs:
– Ar tai, ką darau, veikia?
– Kaip galėčiau žinoti, ar iš tiesų išmokau?
– Kas man sekasi lengvai, o kas sunkiai?
– Kokios strategijos man veikia geriausiai?
– Kur esu dabar ir kur noriu būti?
Tai kaip skirtumas tarp tiesiog važiavimo ir žiūrėjimo į žemėlapį bei navigaciją. Abu jus galbūt nuveš į tikslą, bet su navigacija keliausite daug efektyviau.
Praktiškai, įsiveskite įprotį po kiekvienos mokymosi sesijos praleisti 5 minutes refleksijai. Užsirašykite:
– Ką šiandien išmokau?
– Kas buvo sunku?
– Ką kitą kartą darysiu kitaip?
– Kaip galiu patikrinti, ar tikrai tai suprantu?
Dar vienas galingas metakognycijos įrankis – mokymosi dienoraštis. Ne tik ką mokėtės, bet kaip mokėtės, ką pastebėjote apie savo procesą. Po kelių savaičių pradėsite matyti šablonus – gal pastebėsite, kad geriau mokotės rytais, arba kad jums geriau veikia video nei tekstai, arba kad tam tikri metodai jums yra efektyvesni.
Tyrimai rodo, kad studentai, kurie praktikuoja metakogniciją, mokosi 20-30% efektyviau nei tie, kurie to nedaro. Ir tai logika – jei nuolat tobulinsite savo mokymosi procesą, laikui bėgant tapsit vis geresni mokymesi.
Dar vienas aspektas – realistiškas savo žinių įvertinimas. Dauguma žmonių blogai įvertina, ką jie žino. Kai medžiaga atrodo pažįstama, manome, kad ją žinome. Bet pažįstamumas nėra žinojimas. Metakognicija reiškia aktyviai testuoti save, bandyti pritaikyti žinias naujose situacijose, ieškoti spragų savo supratime.
Kai teorija sutinka praktiką: kaip visa tai sujungti
Taigi, turite septynis moksliškai pagrįstus metodus. Bet kaip juos pritaikyti realiame gyvenime? Nes vienas dalykas skaityti apie technikas, visai kitas – jas naudoti.
Pirmiausia, nepabandykite visko iš karto. Tai būtų kaip bandyti išmokti septynis naujus įgūdžius vienu metu – greičiausiai nieko neišmoktumėte. Vietoj to, pradėkite nuo vieno ar dviejų metodų, kurie jums atrodo labiausiai pritaikomi.
Jei esate visiškas pradedantysis, rekomenduočiau pradėti nuo paskirstyto mokymosi ir aktyvaus prisiminimo. Tai pagrindas – trumpos, reguliarios sesijos, kuriose testuojate save, o ne tiesiog skaitote. Kai tai taps įpročiu (duokite sau 2-3 savaites), pridėkite kitus metodus.
Praktinis planas galėtų atrodyti taip:
**Savaitė 1-2:** Nustatykite reguliarų laiką mokytis – geriau 30 minučių kasdien nei 3 valandos savaitgalį. Naudokite laikmatį. Mokymosi sesijos pabaigoje visada uždarykite medžiagą ir pabandykite užsirašyti, ką išmokote, iš atminties.
**Savaitė 3-4:** Pradėkite maišyti skirtingus dalykus vienoje sesijoje (intarpinis mokymasis). Jei mokotės programavimo, nespręskite visų ciklų uždavinių iš eilės – maišykite su funkcijomis, sąlygomis. Pridėkite 5 minučių refleksijos po sesijos.
**Savaitė 5-6:** Įtraukite vaizdinį komponentą. Brėžkite schemas, diagramas, mintys žemėlapius. Net jei manote, kad nemokate piešti – tai nesvarbu. Piešiate sau, ne muziejui.
**Savaitė 7-8:** Pradėkite aktyviai kurti ryšius su tuo, ką jau žinote (elaboracija). Po kiekvienos naujos koncepcijos, stabtelėkite ir paklauskit: „Kaip tai susiję su tuo, ką jau žinau? Kokia analogija galėtų tai iliustruoti?”
Svarbu suprasti, kad šie metodai veikia ne todėl, kad yra lengvi, o todėl, kad yra efektyvūs. Iš pradžių jie gali atrodyti lėtesni ir sunkesni nei įprasti metodai. Tai normalu. Jūs statote tvirtesnį pamatą, ir tai užtrunka ilgiau nei paviršutiniškas mokymasis.
Dar vienas praktinis patarimas – sekite savo pažangą. Ne todėl, kad turėtumėte save spausti, o todėl, kad pažanga motyvuoja. Užsirašykite, ką mokėjote prieš mėnesį ir ką mokate dabar. Kai matote konkretų progresą, lengviau išlikti motyvuotam.
Ir galiausiai – būkite kantrus su savimi. Suaugusiųjų mokymasis skiriasi nuo vaikų ne tik dėl smegenų plastiškumo, bet ir dėl konteksto. Jūs turite darbą, šeimą, įsipareigojimus. Neturite 6 valandų per dieną skirti mokymui. Ir tai gerai. Geriau 20 minučių per dieną su teisingais metodais nei 6 valandos savaitgalį su neteisingais.
Mokymasis suaugus yra maratonas, ne sprintas. Bet su teisingais metodais, tai gali būti ne tik efektyvus, bet ir malonus maratonas. Kiekviena nauja žinių dalis, kiekvienas naujas įgūdis ne tik praturtina jūsų gyvenimą, bet ir daro jus geresniu besimokančiu. Jūsų smegenys nesensta – jos tiesiog mokosi kitaip. Ir kai suprantate, kaip jos mokosi, galite išmokti beveik bet ko, nepriklausomai nuo amžiaus.