Kodėl suaugusiems mokytis kitaip nei vaikams
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus nutariau išmokti programuoti. Buvau įsitikinęs, kad tai bus paprasta – juk mokykloje ir universitete mokiausi be didesnių problemų. Tačiau po kelių savaičių supratau, kad kažkas negerai. Vakarai prie kompiuterio virto kančia, informacija nelipo į galvą, o motyvacija tirpo greičiau nei sniegas pavasarį.
Problema buvo ne manyje – problema buvo mano požiūryje. Suaugusiųjų smegenys dirba kitaip nei vaikų ar paauglių. Mes turime daugiau patirties, bet kartu ir daugiau įsitikinimų, kurie kartais trukdo. Mūsų dėmesys yra labiau pasklidęs – darbas, šeima, buitis, socialinis gyvenimas. Neturime prabangos tiesiog sėdėti klasėje ir sutelkti visą dėmesį į mokymąsi šešias valandas per dieną.
Bet yra ir gera žinia. Suaugusieji turi pranašumų, kurių vaikai neturi. Mes žinome, ko norime ir kodėl to norime. Galime susieti naują informaciją su tuo, ką jau žinome. Mokame planuoti ir organizuoti savo laiką. Svarbiausia – suprasti šiuos skirtumus ir pritaikyti mokymosi strategijas prie savo situacijos.
Tikslų nustatymas be iliuzijų
Daugelis žmonių pradeda mokytis su miglotomis svajonėmis. „Noriu išmokti prancūzų kalbos”, „Noriu suprasti dizainą”, „Noriu programuoti”. Skamba gražiai, bet tokie tikslai yra kaip bandymas pataikyti į taikinį užsirišus akis.
Konkretus tikslas turėtų atsakyti į tris klausimus: ką tiksliai noriu pasiekti, iki kada ir kaip suprasiu, kad pasiekiau? Vietoj „noriu išmokti prancūzų kalbos” geriau būtų „noriu per tris mėnesius išmokti užsisakyti maistą restorane ir paklausti kelio gatvėje”. Matote skirtumą? Antruoju atveju žinote, kas jus laukia pabaigoje.
Dar vienas svarbus aspektas – realumas. Jei dirbate pilną darbo dieną, turite šeimą ir kitus įsipareigojimus, neįsivaizduokite, kad galėsite skirti mokymui po keturias valandas kasdien. Geriau suplanuoti po pusvalandį, bet laikytis to nuosekliai, nei svajoti apie keturias valandas ir niekada nepradėti.
Aš paprastai rekomenduoju „atvirkštinį planavimą”. Įsivaizduokite save po šešių mėnesių – ką konkrečiai galite padaryti su nauju įgūdžiu? Galbūt sukūrėte savo svetainę, perskaitėte knygą originalo kalba, nupiešėte portretą? Tada eikite atgal – ką reikia mokėti prieš mėnesį iki to? O prieš tris mėnesius? Taip gaunate aiškų kelią.
Informacijos perteklius ir kaip jame nepraskęsti
Internete yra tiek daug mokymosi šaltinių, kad tai paradoksaliai tampa problema. YouTube vaizdo įrašai, internetiniai kursai, straipsniai, podcastai, forumai – galite praleisti savaites tik ieškodami „geriausio” kurso ir niekada nepradėti mokytis.
Štai ką pastebėjau per savo patirtį: skirtumas tarp „geriausio” ir „pakankamai gero” kurso dažniausiai yra minimalus. Svarbiau pradėti ir laikytis, nei rasti tobulą šaltinį. Jei kursas turi bent 70 procentų to, ko jums reikia, tai jau puiku.
Mano strategija tokia: skirkite ne daugiau kaip dvi dienas šaltinių paieškai. Perskaitykite kelis atsiliepimus, pažiūrėkite kursų aprašymus, pasirinkite vieną ir pradėkite. Jei po savaitės suprasite, kad tai tikrai netinka – gerai, pakeiskite. Bet dažniausiai problema ne kurse, o mūsų polinkiuose atidėlioti.
Dar vienas patarimas – naudokite vieną pagrindinį šaltinį ir kelis papildomus. Pavyzdžiui, jei mokotės dizaino, pasirinkite vieną struktūruotą kursą ir sekite jį nuo pradžios iki pabaigos. O YouTube vaizdo įrašus ar straipsnius naudokite tik tada, kai kažko nesuprantate arba norite pamatyti alternatyvų paaiškinimą.
Kasdienybės ir mokymosi derinimas
Didžiausia suaugusiųjų problema – laikas. Tiksliau, jo trūkumas. Bet dažniausiai tai ne laiko, o prioritetų klausimas. Mes randame laiko Netflix serialams, socialiniams tinklams, beprasmiam naršymui telefone. Problema ne tai, kad neturime laiko, o tai, kad mokymasis nėra pakankamai integruotas į mūsų kasdienybę.
Pamirškite mitą apie ilgas, nepertraukiamas mokymosi sesijas. Tyrimai rodo, kad trumpi, bet reguliarūs mokymosi intervalai yra efektyvesni nei retesnės, bet ilgesnės sesijos. Geriau 20 minučių kasdien nei dvi valandos kartą per savaitę.
Aš naudoju „mikromokymosi” principą. Turiu kelias fiksuotas vietas savo dienotvarkėje: 15 minučių ryte su kava, 20 minučių pietų pertraukos metu, 25 minutės vakare prieš miegą. Ne visada pavyksta viską įgyvendinti, bet net jei suveikia du iš trijų – tai jau 40-55 minutės per dieną. Per savaitę – beveik 5 valandos.
Svarbu susieti mokymąsi su jau egzistuojančiais įpročiais. Tai vadinama „įpročių kravimu”. Pavyzdžiui: „Po to, kai išgeriu rytinę kavą, 15 minučių mokysiu ispanų kalbos”. Ryšys tarp kavos ir mokymosi tampa automatiniu.
Dar vienas triukas – paruošti viską iš anksto. Vakare atsidarykite kursą tame puslapyje, kur baigėte, palikite užrašų knygą su rašikliu ant stalo. Ryte neturėsite pasiteisinimo, kad „reikia dar pasiruošti”.
Aktyvus mokymasis prieš pasyvų vartojimą
Didžiausia klaida, kurią mačiau (ir pats dariau) – žiūrėti vaizdo įrašus ar skaityti straipsnius ir manyti, kad tai yra mokymasis. Tai nėra mokymasis. Tai informacijos vartojimas. Mokymasis prasideda tada, kai ką nors darote su ta informacija.
Jei mokotės programuoti – rašykite kodą. Jei mokotės kalbos – kalbėkite ar rašykite tą kalbą. Jei mokotės dizaino – kurkite dizainus. Skamba akivaizdžiai, bet dauguma žmonių praleidžia mėnesius tik žiūrėdami ir skaitydami, niekada nepraktikuodami.
Aš laikausi „50/50 taisyklės”. Pusę laiko skiriu naujų dalykų mokymui (žiūrėjimui, skaitymui, klausymui), o pusę – praktikai. Jei šiandien 20 minučių žiūrėjau vaizdo įrašą apie Python funkcijas, kitą 20 minučių turiu parašyti savo funkcijas.
Dar geriau – mokykitės kurdami projektus. Vietoj to, kad mokytumėtės „apskritai”, pasirinkite konkretų projektą ir mokykitės to, ko reikia jam įgyvendinti. Norite mokytis web dizaino? Sukurkite svetainę savo pomėgiui ar draugui. Mokotės fotografijos? Suorganizuokite fotosesiją. Projektas duoda kontekstą ir motyvaciją.
Klaidos kaip mokymosi įrankis
Mes, suaugusieji, dažnai bijome klysti. Turime reputaciją, savigarbą, patirtį. Daryti klaidas jaučiasi nepatogu, kartais net gėdinga. Bet mokymasis be klaidų yra neįmanomas ir, tiesą sakant, neefektyvus.
Neuromokslas rodo, kad smegenys labiausiai mokosi tada, kai kažkas eina ne taip, kaip tikėjomės. Klaida sukuria „kognityvinį disonansą” – atotrūkį tarp to, ko tikėjomės, ir to, kas įvyko. Būtent šis atotrūkis verčia smegenis persitvarkyti ir mokytis.
Vietoj to, kad vengtumėte klaidų, sąmoningai ieškokite situacijų, kur galite klysti. Jei mokotės kalbos, kalbėkite su gimtakalbiais, net jei darote klaidų. Jei mokotės programuoti, bandykite spręsti sudėtingas užduotis, net jei nepavyksta iš pirmo karto. Kiekviena klaida yra informacija apie tai, ko dar nemokate.
Aš turiu „klaidų žurnalą”. Kai padarau klaidą ar kažko nesuprantu, užsirašau. Vėliau grįžtu ir analizuoju – kodėl taip nutiko? Ko man trūko? Kaip galiu išvengti panašių klaidų ateityje? Šis procesas paverčia klaidas į mokymosi įrankį, o ne į nesėkmę.
Bendruomenė ir atskaitomybė
Mokytis vienam yra sunku. Ne neįmanoma, bet sunku. Neturite su kuo pasitikrinti, ar teisingai supratote. Neturite kam pasidalinti savo pažanga. Neturiate kam paklausti, kai užstrigate. O svarbiausia – neturite kam būti atskaitingas.
Raskite bendruomenę. Tai gali būti internetinis forumas, Facebook grupė, Discord serveris, vietinis susitikimų klubas. Vieta, kur yra žmonių, kurie mokosi to paties arba jau moka tai, ko jūs norite išmokti.
Nebūtina aktyviai dalyvauti nuo pirmos dienos. Galite pradėti tiesiog stebėdami – skaitydami diskusijas, žiūrėdami, kokius klausimus kelia kiti, kokius patarimus duoda patyrę žmonės. Laikui bėgant, kai pasijusite patogiau, pradėsite užduoti klausimus ir dalintis savo pažanga.
Dar geriau – raskite „atskaitomybės partnerį”. Tai žmogus, kuris taip pat mokosi (nebūtinai to paties) ir su kuriuo galite reguliariai dalintis pažanga. Kartą per savaitę susitinkate (net virtualiai) ir pasakojate, ką nuveikėte. Žinojimas, kad turėsite kam atskaitauti, stebėtinai padidina motyvaciją.
Aš pats esu kelių mokymosi grupių narys. Kai kuriose esu aktyvus, kitose – tik stebėtojas. Bet vien žinojimas, kad yra bendruomenė, kuri domisi tuo pačiu, padeda jaustis mažiau vienam šiame kelyje.
Kai motyvacija išgaruoja
Pradžioje viskas atrodo nuostabu. Esate kupini entuziazmo, mokymasis atrodo lengvas ir įdomus. Bet po kelių savaičių ar mėnesių ateina „motyvacijos duobė”. Mokymasis tampa nuobodus, pažanga lėtėja, pradeda atrodyti, kad niekada neišmoksite.
Tai normalu. Tai nutinka visiems. Problema ne tai, kad prarandate motyvaciją, o tai, kaip reaguojate į jos praradimą.
Pirma, supraškite, kad motyvacija yra laikina emocija. Ji ateina ir išeina. Negalite pasikliauti ja kaip vieninteliu mokymosi varikliu. Vietoj to, reikia sistemos – rutinos, įpročių, struktūros, kuri veikia net tada, kai motyvacijos nėra.
Antra, sumažinkite lūkesčius sunkiais laikotarpiais. Jei paprastai mokotės 30 minučių per dieną, motyvacijos duobėje leiskite sau mokytis tik 10 minučių. Bet mokykitės. Išlaikykite įprotį gyvą, net jei intensyvumas sumažėja. Daug lengviau vėliau padidinti intensyvumą, nei iš naujo pradėti po ilgos pertraukos.
Trečia, grįžkite prie savo „kodėl”. Kodėl pradėjote mokytis? Kas pasikeis jūsų gyvenime, kai išmoksite? Užsirašykite tai ir skaitykite, kai motyvacija žema.
Ketvirta, švenčkite mažus laimėjimus. Nebelaukite, kol būsite „ekspertas”. Švenčite kiekvieną mažą pažangą – pirmą kartą panaudojote naują žodį pokalbyje, išsprendėte sudėtingą užduotį, supratote sąvoką, kuri anksčiau atrodė neįmanoma. Šie maži laimėjimai kaupia pasitenkinimą ir palaiko jus judant į priekį.
Kada žinai, kad tikrai išmokai
Mokymosi kelionė neturi aiškios pabaigos. Visada yra ką mokytis, tobulėti, gilinti. Bet yra tam tikri ženklai, kurie rodo, kad pasiekėte svarbų lygį.
Pirmasis ženklas – galite paaiškinti kitiems. Jei galite paimti sudėtingą sąvoką ir paaiškinti ją žmogui, kuris nieko apie tai nežino, tai reiškia, kad tikrai supratote. Mokymas yra geriausias supratimo testas.
Antrasis ženklas – galite pritaikyti naujose situacijose. Jei išmokote kažko pagal konkretų pavyzdį, bet galite pritaikyti tą žinią ar įgūdį skirtingame kontekste, tai rodo tikrą supratimą, o ne tik mechaninį įsiminimą.
Trečiasis ženklas – tai tampa natūralu. Nebereikia sąmoningai galvoti apie kiekvieną žingsnį. Jūsų rankos, protas, kūnas žino, ką daryti. Tai nereiškia, kad niekada nedarote klaidų, bet pagrindinis procesas tampa automatinis.
Ketvirtasis ženklas – matote savo pažangą atgal žvelgdami. Pažiūrėkite į savo darbus prieš tris mėnesius, prieš pusmetį. Jei matote akivaizdų skirtumą – tai reiškia, kad tobulėjate. Kartais sunku pastebėti kasdieninę pažangą, bet ilgalaikė perspektyva ją atskleidžia.
Ir paskutinis, galbūt svarbiausias ženklas – jums patinka procesas, o ne tik rezultatas. Jei mokymasis tampa ne našta, o malonumu, jei laukiate tų 20 minučių kasdien, jei jaučiate smalsumą ir norą tyrinėti toliau – tai reiškia, kad ne tik išmokote įgūdžio, bet ir tapote mokymosi meistru.
Mokymasis suaugus nėra lengvas, bet yra vienas labiausiai atlyginančių dalykų, kuriuos galite sau padovanoti. Kiekvienas naujas įgūdis atveria naujas duris, naujas galimybes, naują savęs versiją. Nesvarbu, ar jums 25, 45 ar 65 – niekada nevėlu pradėti. Svarbiausia – pradėti šiandien, net jei tai tik 10 minučių. Tie 10 minučių šiandien gali tapti nauju gyvenimo keliu rytoj.